Kadangi vasaros pradžią leidžiame Lietuvos pajūryje, Šventosios miestelyje, tad susiruošėme vienos dienos išvykai į Liepoją.

Liepoja – tai miestas Latvijoje, esantis 61 km nuo Šventosios (52 km nuo Lietuvos-Latvijos sienos). Pape ir Rucava randasi apytiksliai 20 km nuo Šventosios (apie 10 km nuo Lietuvos-Latvijos sienos).

Liepoja

Kelionę pradėjome nuo tolimiausio išvykos taško – Liepojos. Vos tik kirtus sieną mus pasitiko stipriai „sulopytas“ kelias, tačiau jis tęsiasi tik 10 km, už tų dešimties kilometrų paklotas naujas asfalto sluoksnis.

Liepoja – sutvarkytas ir gražus miestas. Neturi jis daug lankytinų vietų, tačiau turi šiokį tokį senamiestį, pagrindinėse gatvėse visur nutiesti dviračių takai, įrengti parkai su futbolo, krepšinio stadionais, riedlenčių parku, sutvarkytu ir prižiūrimu paplūdimiu. Iš tiesų tai atspindi Liepojos miesto viziją, kuri skamba „Liepoja – išdidus, kuriantis ir aktyvus miestas ant jūros kranto, kuriame žmonės nori gyventi ir dirbti!“.

Viena iš Liepojos gatvių

Paplūdimys

Buvo šilta diena, nors ir stipriai vėjuota diena, tad pradžiai nukeliavom į paplūdimį, tiesiog palyginimui su Lietuviškuoju. Deja, mūsiškis paplūdimys atrodo prasčiau… Pirmas vaizdas kuris nustebina – tai daugybė viešųjų tualetų, įrengtų visai netoli jūros – tai tokie baltai-mėlynai dryžuoti bokšteliai. Galbūt ne visai jie įsikomponuoja, tačiau bent jau praktiški. Kaip minėjau diena buvo vėjuota, ir iš po nakties į krantą buvo išmesta nemažai dumblių, kurie šiame paplūdimyje gražiai sudėti į kupetas, paruoštas išvežimui.

Išgėrėme kavos vienoje iš paplūdimio palapinių (kurios čia nedemonizuojamos) ir per parką patraukėme link Liepojos ežero.

Takas (Liepājas Ezera Laipa)

Sekantis aplankytas objektas – takas su apžvalgos bokštu (Liepājas Ezera Laipa). Tai beveik kilometro ilgio takas virš užpelkijusios ežero dalies, kurio gale yra nedidelis apžvalgos bokštas. Tikrai rekomenduoju juo pasivaikščioti ir pasižvalgyti iš bokštelio, tačiau ne tik dėl perinčių paukščių. Iš bokštelio atsiveria įdomus vaizdas, kai vienoje pusėje matosi gamta, ežeras, paukščiai, o apsisukus atsiveria miesto vaizdas su daugiabučiais. Kažkuo žavinga tokia kompozicija.

Šiauriniai fortai (Ziemeļu forti)

Iki šio objekto reikia važiuoti automobiliu apie 20 minučių. Tai tarp 19 ir 20 amžiaus pradėti statyti fortai, kurių statybos buvo nutrauktos 1908 metais dėl to jog valdžia suprato, kad jų statybos yra strateginė klaida. Nutraukus statybas buvo planuojama juos išsprogdinti, tačiau nepavykus jie buvo palikti likimo valiai. Įdomus faktas: fortuose įrengtų patrankų dalys buvo išvežtos į Kauno fortus.

Esu lankęsis Kauno fortuose, po juos vaikščiojęs, tačiau šiuose jausmas kitoks. Galbūt tai tas masyvių struktūrų griuvimas, kurios atrodo turėtų atlaikyti puolimą, tačiau dabar tiesiog skalaujamos jūros…
Bet šiaip ar taip, apžiūrėjome fortus tik iš viršaus, tačiau kai kurie iš jų vis dar yra praeinami, tad turint tinkamą aprangą būtų galima pamėginti pasižvalgyti iš vidaus. P.S. tai gali būti pavojinga, nes fortai yra griūnantys ir bet kada gali kas nors kristi ar virsti, tad jeigu sugalvosit eiti vidun – tai darykite savo rizika ;).

Pape

Į šį miestelį užsukome visai atsitiktinai, tiesiog važiuodami link Lietuvos pamatėme lankytinų vietų ženklus ir sugalvojome, kad visai neblogai apsižvalgyti. Iki miestelio reikia važiuoti apie 10 km žvyrkeliu. Kelias nėra pats geriausia, bet bent vieną kartą aplankyti visai smagu.
Įvažiavus į miestelį pasitinka pajūrio kavinė su užkandžiais, šaltais gėrimais ir pagrindiniais patiekalais. Ne stebuklas, tačiau atsigaivinti šaltu bokalu alaus pats tas. Be to, padavėja (ir savininkė) šiek tiek moka lietuviškai, o ir meniu išverstas į lietuvių kalbą. Tiesa pasakius tai nestebina, kadangi važinėjantis po miestelį dažnas automobilis su lietuviškais numeriais.


Pirmas objektas kurį aplankėme buvo Papės švyturys (Papes bāka). Pirmą kartą šioje vietoje medinis švyturys buvo pastatytas dar 1889 metais, o jo tikslas buvo parodyti kelią į Liepojos uostą. Švyturys kaip švyturys ant jūros kranto – gražus. Šalia jo beveik tuščia pakrantė, tad ir prie jūros pagulėti galima.


Sekantis aplankytas objektas turėjo būti paukščių stebėjimo bokštas, deja jo neradome, tačiau bent jau apsižvalgėme po apylinkes, kuriose gausu poilsiaviečių ir kempingų su lietuviškais pavadinimais.
Reikės dar būtinai čia sugrįžti pasivaikščioti apžvalgos takais, kuriu šį kartą neišbandėme, tačiau bent jau ženklai skelbia, kad jų yra bent keletas.

Rucava

Tai miestelis kitoje Klaipėdos kelio (taip vadinasi kelias pavadinimas iki Lietuvos sienos) pusėje nuo Pape miestelio. Tai nedidukas miestelis su bažnyčia, pagrindine aikšte, parduotuve ir kavine. Galbūt yra ir ko daugiau, tačiau mes užsukome tik į pagrindinę aikštę ir į parduotuve vandens ir šiaip ko nors. O finale įsigijome vandens ir keletą buteliukų alaus (juk negali atsispirti kai tokia kaina :)).

 

Pabaigai

Diena vis labiau ėjo į pabaigą, tad nors ir ne viską apžiūrėjome pajudėjome link namų. Į Liepoją važiuoju antrą kartą. Pirma kartą, kuris buvo prieš kokius 4 metus, maniau, kad nieko per daug įdomaus ten nebuvo, tačiau šįkart, šiek tiek pasiruošus pavyko atrasti įdomių vietų ir netgi atsirado noras aplankyti tas, į kurias nespėjome užsukti.